Šiauliuose vyko tarptautinė konferencija, skirta negalios temai

2017 m. spalio 19–20 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje pirmą kartą surengta tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija NEĮGALUS ŽMOGUS: VISUOMENĖJE, ŠEIMOJE, BIBLIOTEKOJE. Pranešimus skaitė Latvijos, Estijos, Lenkijos, Danijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės pranešėjai, UNESCO (Prancūzija) atstovė, taip pat Šiaulių universiteto mokslininkai bei Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus apskričių bibliotekų darbuotojai.

Bibliotekininkams tapo aiškesnė negalios samprata

Skelbdamas konferenciją atidarytą bibliotekos direktorius profesorius dr. Bronius Maskuliūnas pabrėžė, kad biblioteka yra ta vieta, kuri atvira visai bendruomenei, o neįgalieji sudaro 10 procentų tos bendruomenės. „Norime, kad neįgalieji, atėję pas mus, rastų sau reikalingas paslaugas, būtų aptarnaujami kaip ir visi kiti. Bet norint juos aptarnauti, reikia tam tikrų žinių. Siekdami žinių ir surengėme šią konferenciją“, – sakė bibliotekos vadovas.

Konferencijos plenariniame posėdyje bandyta rasti apibrėžčių negalios fenomenui nusakyti. Pranešėjų nuomone, negalia nėra liga, o negalios charakteristikos nėra unikalios, nes mažesnių ar didesnių sutrikimų galime turėti kiekvienas iš mūsų. Negalia, anot Šiaulių universiteto docento Algirdo  Ališausko, yra sociumo suformuotas konstruktas ir santykis su ja nuolat kinta. Todėl reikėtų atsisakyti asmenybę žeidžiančio žodžio „neįgalus“, įvardyti tokį žmogų kaip „kitaip įgalų“, kitokį ir mokytis empatijos, pratintis gyventi įvairovėje. „Priimdami kitų skirtybes sustipriname savęs pažinimą“, – citavo savo studento žodžius mokslininkas.

Valdžios dėmesys negalios ištiktiems

Klausant Lietuvos ir užsienio šalių pranešėjų sužinota, kiek daug visko daroma, kad kitokio įgalumo žmonės jaustųsi visuomenės dalimi. Skiriama lėšų ne tik infrastruktūrai, sveikatos priežiūrai gerinti, naujoms paslaugoms kurti, bet ir visuomenės požiūriui į kitokius asmenis keisti, tolerancijai ugdyti. UNESCO atstovės dr. Irmgardos Kasinskaitės-Buddeberg teigimu, probleminių grupių nedalyvavimas visuomenės gyvenime būtų pernelyg brangus procesas, 3–7 proc. biudžeto turėtų būti skiriama šiems žmonėms ir jų slaugai. Todėl daug pasaulio organizacijų siekia sudaryti kuo geresnes sąlygas ir galimybes kiekvienam asmeniui laisvai prieiti prie informacijos išteklių, siekti žinių, mokytis, susipažinti su naujausiomis technologijomis. Institucijos įtraukia negalią turinčius žmones į sprendimų priėmimo procesus. Kiekvieno žmogaus teises ir galimybę laisvai rinktis užtikrina ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija (2006), 2010 m. ratifikuota Lietuvoje.

Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė dr. Asta Kandratavičienė patvirtino, kad Lietuvoje per daugiau kaip du dešimtmečius nemažai nuveikta stereotipų laužymo, tolerancijos ugdymo, socializacijos ir integracijos, neįgalių žmonių teisių užtikrinimo, paslaugų kūrimo ir kt. srityse. Patvirtintas Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programos įgyvendinimo 2016–2018 metų veiksmų planas, numatyta dešimtys finansuojamų programų.

Šeimos tebeturi lūkesčių

Šeimos, auginančios kitokius vaikus, vis dar susiduria su įvairiomis problemomis. Velso universitete (Jungtinė Karalystė) dirbančio ir neįgalų vaiką auginančio dr. Matthew Griffithso nuomone, tėvai vis dar susiduria su dideliais iššūkiais. Vaikui gimus tenka susitaikyti su jo išskirtinumu, išmokti naujų bendravimo taisyklių, tolerancijos ir kantrybės, nekreipti dėmesio į visuomenės replikas, gyventi kitokį privatų ir viešą gyvenimą ir pan. 

Asociacijos „Kitoks vaikas“ valdybos pirmininkė Daina

Šiekštelytė-Valkerienė, auginanti autizmo sutrikimą turintį vaiką, patvirtino, kad, nepaisant valdžios pastangų, tėvai yra priversti dėl savo vaikų daug ką daryti patys, nes daugelio paslaugų paprasčiausiai niekas neteikia. Auginti ir prižiūrėti tokius vaikus daugumai šeimų yra nemenkas išmėginimas. Labiausiai aukojasi mamos. Tad kreipdamasi į dalyvius moteris išsakė lūkestį, kad galbūt ši ir / ar kitos konferencijos, inicijuotos ne valdžios atstovų, o viešųjų įstaigų darbuotojų, paskatins gerus pokyčius.

Neįgalus žmogus vis dažniau užeina į biblioteką

Tokia išvada padaryta išklausius pranešimus apie Lietuvos ir kaimyninių šalių bibliotekų patirtį. Kasmet bibliotekose sukuriama naujų paslaugų, organizuojama renginių, edukacinių užsiėmimų, kūrybinių dirbtuvių, stovyklų įvairių sutrikimų turintiems žmonėms, gerinama bibliotekų infrastruktūra, įsigyjama įvairios įrangos, naujų technologijų, neįgalieji mokomi dirbti įvairiomis kompiuterinėmis programomis, taip siekiant mažinti socialinę bei skaitmeninę šių žmonių atskirtį.

Be to, bibliotekos kasdien tampa vis atviresnės, draugiškesnės šioms visuomenės grupėms, bibliotekininkai noriai mokosi naujų dalykų, įgyja naujų kompetencijų ir įgūdžių, reikalingų dirbti su įvairių sutrikimų turinčiais žmonėmis. Vis drąsiau imamasi naujų projektų, taikoma kolegų geroji patirtis, atliekami įvairūs tyrimai, pasitelkiamos bendram darbui įvairios sveikatos, nevyriausybinės organizacijos, besirūpinančios neįgalumą turinčių žmonių ugdymu, konsultuojamasi su pačiais lankytojais, labiau įsiklausoma į jų pageidavimus.

Bibliotekų siekis tapti visų visuomenės grupių traukos centru ir patenkinti visų lankytojų poreikius, galima sakyti, yra realus ir sektinas – tokią išvadą konferencijos pabaigoje padarė jos dalyviai.

Laimos Juzulėnienės inf.
Ievos Slonksnytės nuotr.

Jonės Gorytės vaizdo siužete – įspūdžiais dalijasi konferencijos dalyviai.