Pilnutėlė bibliotekos
salė nuščiuvo, kai švelnia melodija pravirko pianino klavišai, paliesti Juozo
Pakalnio menų mokyklos moksleivės Martynos Jurevičiūtės (mokytoja R.
Venslovienė) rankų. Pradėdama vakarą Regina Pupinytė sakė, kad viena, kai
važiuoji kur į svečius skaityti kūrybos su grupe bendraminčių iš literatų klubo
„Židinys“, ir visai kas kita, kai viena stovi priekyje ir turi atverti savo
emocijas eilėmis, jaudulys didelis, gali ir balsas, ir rankos sudrebėti.
Prieš skaitydama kiekvieną
eilėraštį, literatė aiškino kūrinio atsiradimą: kam jis skirtas, kokios
akimirkos suteikė stiprių emocijų, kad eilės gimtų. Su šypsena susirinkusiesiems
pasakojo, kad pirmąjį savo eilėraštį parodžiusi broliams. Šie nepatikėję ir
sakę: prisipažink, kad nusirašei... Ilgą laiką, maždaug 30 metų, Regina gyveno
toli nuo Pakruojo – Varėnoje. Ilgesys tėviškės, draugų sugrąžino prie savo
šaknų...
Įspūdžių literatė semiasi
ir iš kelionių, kurias labai mėgsta: nauji veidai, architektūra, kultūra virsta
į naują patirtį, polėkį, kuris ir įkvepia rašyti.
Besiklausant R. Pupinytės
eilėraščių, supranti, kam žmogaus sielai šiandien reikalinga poezija: ji žadina
dvasios pilnatvę, teikia ramybę ir paguodą. Pakyli mylėti, o meilė ir poezija
yra stipri jėga, kuri paveikia žmogų, atveria, priverčia susimąstyti. Ji tampa
atramos šaltiniu, padedančiu nepalūžti net ir pačiu beviltiškiausiu metu.
Reginos eilėraščiai – tai ne konstatavimas gyvenimo ar dvasinio įvykio,
bet ėjimas procesu, apmąstymas to vyksmo ir apsvarstymas, pajautimas jo vietos
savo likime, o gal mūsų. Poezijos mylėtojams tą vakarą siurprizą pateikė ir
Pakruojo rajono savivaldybės administracijos vicemeras Virginijus Kacilevičius,
kuris literatę pažįsta nuo ketverių metų ir pagal Reginos Pupinytės eiles yra sukūręs
dainų ir jas atlikęs pritariant gitarai. Renginiui pasibaigus literatę sveikino
draugai, bendradarbiai ir linkėjo, kad eilėraščiai kuo greičiau nugultų į
knygos puslapius.
Judita Jereckienė
Sigytos
Kavaliauskienės nuotr.
Komentarai
Rašyti komentarą