Bibliotekoje – atvirukų paroda

Radviliškio viešosios bibliotekos Kraštotyros skaitykloje gegužės mėnesį veikia senųjų atvirukų iš radviliškiečio Aurelijaus Balčiūno ir šeduvio Vidmanto Vingelio kolekcijų paroda.

Tai – įvairiose šalyse, įvairiomis kalbomis 1926–1947 m. išleistų margų ir įvairiaspalvių senųjų atvirukų ekspozicija. Ji įgalina pajusti anuometinį laiką, jo savitumą, kultūros, madų atspindį, grožio supratimą bei požiūrį į aplinkinį pasaulį. Neatsitiktinai atvirukai vertinami kaip istorinis, kultūrinis, apie žmonių tarpusavio ryšius bylojantis ženklas.

Ši, palyginus reta, paroda – proga ne tik pasigrožėti eksponatais, bet ir paskatinimas daugiau sužinoti apskritai apie atvirukus, jų istoriją. Pats žodis „atvirukas“ arba „atvirlaiškis“ kilo iš žodžių junginio „atviras laiškas“. Betgi žodis „laiškas“ dar nereiškia esant kažkokį ryšį su paštu,  laiškas galėdavo būti ir perduodamas iš rankų į rankas. Nors žodis „atvirlaiškis“, išvertus į daugumą europiečių kalbų, reiškia būtent „pašto kortelę“. Paprotys sveikinti žmones kortelėmis Vakarų Europoje atsirado daug anksčiau, negu jį perėmė pašto struktūros. Seniausia žinoma tokio pobūdžio kortelė yra saugoma Britų muziejuje, Londone. Manoma, kad ji buvo pagaminta XV a., tai yra anksčiau nei Johanas Gutenbergas išrado knygų spausdinimo stakles.

Pirmieji atvirukai Lietuvoje pasirodė XIX a. antrojoje pusėje. Į Lietuvą jie atkeliavo iš Vakarų Europos. Atvirukų leidyba ypač išaugo, panaikinus caro valdžios draudimą rašyti lietuviškais rašmenimis. Nors laikui bėgant, keitėsi atvirukų gamybos technologijos, kito jų poreikiai, atvirukai išgyveno ir XXI amžiuje įgavo naujų pavidalų (skaitmeninė fotografija, elektroninis atvirukas).

Tačiau  tradicinis  atvirukas gyvuoja iki šiol ir yra populiarus ypač tarp vyresnių žmonių. Prisipažinkime ‒ smagu, kai per paštui skirtą angą duryse įkrenta arba pašto dėžutėje randi draugo ar kaimyno atviruką su sveikinimu. Malonu ir siųsti, ir gauti. Viešojoje bibliotekoje veikianti paroda tarsi pažadina tokius jausmus. Tad kviečiame ateiti ir patiems įsitikinti.

Daiva Paulauskienė, Viešosios bibliotekos Informacijos-kraštotyros vedėja