Puslapiai

2017 m. balandžio 5 d., trečiadienis

Detektyvai, Velykos ir Norvegija


Kelmiškė Justė Tamašauskienė, jau 4 metus su šeima gyvenanti Norvegijoje, grįždama į gimtą miestą parveža dovanų jos gyventojams. Šį kartą Justė pakvietė kelmiškius popietę bibliotekoje intriguojančiu pavadinimu „Kas sieja Velykas, detektyvus ir Norvegiją?“
Norvegijoje per pastarąjį šimtmetį susiklostė gana neįprasta velykinė tradicija –detektyvinių knygų skaitymo maratonas. Šio žanro knygos išpopuliarėjo 1923 metais, kai prieš pat Velykas laikraštyje pasirodė straipsnis skandalinga antrašte „Šiąnakt apiplėštas Bergeno traukinys“. Skaitytojai, sujaudinti žinios ir norėdami sužinoti, ar nenukentėjo kas iš jų draugų ir artimųjų, kreipėsi į laikraščio redakciją, policiją ir Bergene gyvenančius pažįstamus. 

Tada paaiškėjo, kad tai tik neįprastas būdas reklamuoti naujai išleistas knygas. Šiuo pavyzdžiu kitąmet, taip pat prieš Velykas, pasekė ir kitos leidyklos. Pamažu ši tradicija prigijo, ir dabar jau Velykos nebeįsivaizduojamos be kriminalinių romanų, televizijos ar radijo laidų, kurių tematikoje gausu kriminalinių atspalvių. Šiuo laikotarpiu netgi ant pieno pakelių galima rasti detektyvinių komiksų. Taigi daugelis norvegų, atostogaudami kalnuose, į kelionmaišį įsideda ne tik apelsinų ir šokolado batonėlių „Kvikk lunsj“, bet ir detektyvinį romaną, galbūt netgi ne vieną, nes išeiginių dienų Velykiniu laikotarpiu Norvegijoje yra tikrai nemažai – net penkios.
Norvegai turi ir tarptautinį detektyvinio romano festivalį, kuris vyksta kiekvienų metų pavasarį, jis trunka tris dienas ir pritraukia būrius lankytojų.
Detektyvinio žanro užuomazgų galima rasti jau Senojo Testamento Danieliaus knygoje esančiame pasakojime „Zuzana ir seniūnai“:  du seniūnai, pamatę besimaudančią sode Zuzaną, vieno pasiturinčio vyro žmoną, ėmė ją persekioti. Išgirdę Zuzanos šauksmą, subėgo žmonės. Norėdami išvengti bausmės, seniai apšmeižė Zuzaną, kad užklupo ją mylimojo glėbyje. Už ištikimybės sulaužymą Zuzana buvo pasmerkta mirti, bet ją išgelbėjo jaunuolis, vardu Danielius, išaiškinęs seniūnų nusikaltimą.
Ankstyviausias žinomas detektyvinio romano pavyzdys yra „Trys Obuoliai“, viena iš Šachrazados pasakų iš knygos „Tūkstantis ir viena naktis“. Šiame pasakojime žvejys atranda užrakintą sunkią skrynią, kurią vėliau parduoda Harunui Alrasidui. Šis, atidaręs ją, atranda supjaustytą į mažus gabalėlius jaunos moters kūną. Harunas nusamdo savo vizirį Jafarą ibn Yahiją, kad šis išsiaiškintų nusikaltimą per tris dienas. Jei jam nepavytų, jis būtų nubaustas mirties bausme. Nežinomybė atskleidžiama per kelias siužeto linijas, kurios plėtojamos per visą istoriją. Šis elementas ir gali būti laikomas detektyviniu. 
Detektyvo detalių galima rasti ir antikinėje literatūroje (Sofoklio „Edipas karalius“), ir „Gango istorijose“, kurios užrašytos Kinijoje XIV amžiaus pradžioje. Vienas pirmųjų detektyvinės literatūros pavyzdžių yra VolteroZadigas“ (1748 m.). Šio kūrinio pagrindinis personažas užsiima analize. Tarp pirmųjų detektyvo žanro rašytojų minimi anglai William Godwin (kūrė XVIII amžiuje), Thomas Skinner Sturr  ir kiti kūrėjai. Tačiau vienas žymiausių detektyvo žanro pradininkų yra amerikiečių rašytojas Edgar Allan Poe, kuris pirmasis sukūrė  pramanytą seklį Ogiustą Diupeną.
                      Justė Tamašauskienė, pasakodama apie detektyvo žanrą, išskyrė  norvegų rašytoją Jo Nesbø, kurio kūryba populiari ir Lietuvoje. Tai 57-erių metų rašytojas ir dainininkas, turintis ekonomisto išsilavinimą. Jo Nesbø knygos išverstos į 50 pasaulio kalbų, o šiais metais išleista jau 11-oji knyga apie seklį Harį Hūlę.
                      Popietės dalyviai apgailestavo, kad šis žanras, toks populiarus pasaulyje, nesulaukia rašytojų dėmesio Lietuvoje, kurioje detektyvai priskiriami „nerimtai“ literatūrai. Beje, Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos skaitytojai labiausiai mėgsta populiarios rusų rašytojos Aleksandros Marininos detektyvinius romanus.
                     

Nijolės Kančauskienės inf. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą