Radviliškio trečiojo amžiaus
universiteto Knygos bičiulių klubas „Beržė“, kuris veikia Viešojoje
bibliotekoje, surengė užsiėmimą, skirtą Vinco Mykolaičio-Putino 125-osioms
gimimo metinėms.
Be senjorų klubo narių, bibliotekos
atstovų, užsiėmime dalyvavo iš Vilniaus atvykę kraštiečiai, pašušvėnai:
žurnalistė, sociologė, publikacijų, ekspedicijų dalyvė, viena iš sambūrio
„Pašušvėnai“ sostinėje iniciatorių Vida
Povilaitytė-Kazlauskienė ir to paties sambūrio prezidentas, nusipelnęs
inžinierius architektas, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios choro „Skliautai“
dalyvis ir prezidentas, mėgėjas tapytojas Edvardas Vytautas Beinortas. Jie
pasidžiaugė aktyvia radviliškiečių literatūrine, leidybine ir kita veikla,
pasidalijo savos gimtinės prisiminimais. V. Povilaitytė-Kazlauskienė papasakojo
kai kurių jos žinomų detalių apie V. Mykolaičio-Putino gyvenimą ir darbą
Vilniaus universitete. Kartu su E. V. Beinortu visi padainavo, be kita ko – ir
klubo dainą „Beržė“, sukurtą narės Zenonos Zakienės.
Po to klausytasi senjorės, ilgametės
pedagogės Zofijos Krikštanienės išsamaus pranešimo apie V. Mykolaičio-Putino
gyvenimo kelią. Mokytoja vaizdingai atpasakojo aplinką, kurioje gimė (1893 m.
sausio 6 d.) ir augo būsimasis kūrėjas,
apibūdino jo griežto, praktiško mąstymo tėvo charakterį, švelnią, jautrią
motiną, namuose – Prienų rajono Pilotiškių kaimo ūkininkų šeimoje – vyravusią
atmosferą: „Nuošalus Mykolaičių viensėdis gyveno savo uždarą gyvenimą, kurį
retai kas iš šalies tesudrumsdavo.“ Apžvelgti jaunojo Mykolaičio mokslo
Gudeliuose ir Marijampolėje metai, išryškintas pirmasis jo susitikimas su
Maironiu, turėjęs įtakos tolesnės veiklos krypčiai. Klausytojams primintas
laikotarpis nuo 1909 metų, kai V. Mykolaitis įstojo į Seinų kunigų seminariją.
„Būtent tada, po dviejų mokymosi ten metų, laikraštėlyje „Šaltinis“ su
eilėraščiu „Aukštyn širdis“, panašiu į maldą, debiutavo naujas poetas –
Putinas“, – priminė pranešėja. Įdomiai nušviestas ir tolesnis jo gyvenimas –
nukreipimas studijuoti Petrogrado dvasinėje akademijoje, vėliau – Freiburgo
(Fribūro) universitete (Šveicarija), Miuncheno universitete (Vokietija),
grįžimas į Lietuvą ir dėstytojo darbas Kauno universitete. Per visa tai ryškėjo
jo dvasinių svyravimų, prieštaravimų, dvejonių, brendusio apsisprendimo linija,
pasibaigusi 1935 m. kunigystės atsisakymu, šeimos su Emilija Kvedaraite
sukūrimu. Pranešime atspindėta ir aktyvi V. Mykolaičio-Putino pasaulietinė
veikla: jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, dirbo Vytauto
Didžiojo, Vilniaus universitetuose, Lietuvių literatūros institute, o 1954 m.,
pablogėjus sveikatai, profesorius atsisakė visų savo tiesioginių ir
visuomeninių pareigų, atsidėjo vien kūrybai. Mirė 1967 m. birželio 7 d.,
palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
Vinco Mykolaičio-Putino, poeto,
prozininko, dramaturgo, literatūros kritiko, istoriko ir teoretiko, kūrybą
užsiėmime nušvietė klubo narė Gražina Dunauskienė. Savo pranešime ji apžvelgė
vadinamajai Maironio mokyklai priklausiusią Putino ankstyvąją poeziją, ypač
rinkinį „Tarp dviejų aušrų“, kuris laikomas ryškiausia lietuviškojo simbolizmo
apraiška, taip pat vėlesnį „Keliai ir kryžkelės“, padvelkusį jau atsinaujinusio
klasicizmo lyrikos vėjais. Cituoti, aptarti jo poezijos rinkiniai „Būties
valanda“, „Langas“, karo ir pokario metų poezijos ypatumai.
Daug vietos skirta V. Mykolaičio-Putino
romanui „Altorių šešėly“, kurio pasirodymas, kaip pats rašytojas sakė, sukėlė
sprogstančios bombos įspūdį ir sugadino jam daug kraujo, nes buvo gana
prieštaringai sutiktas ir įvertintas. Romane atskleisti poeto, kunigo Liudo
Vasario dvasiniai išgyvenimai, savęs ieškojimas ir suradimas, išbandymai,
sukurti įdomūs kiti paveikslai – visa
tai siejosi su paties autoriaus išgyvenimais, juolab traukė ir domino
skaitytojus. Neatsitiktinai šį psichologinį romaną kritikai yra pavadinę „iš
širdies išplėšta“, nediskutuotinos vertės knyga. Kažin ar lietuvių literatūroje
yra kitas kūrinys, kurį pats autorius taip uoliai būtų draudęs iliustruoti,
versti į kitas kalbas, inscenizuoti, ekranizuoti. Tačiau ilgainiui su šiuo
romanu nutiko būtent taip – viską lėmė
romano populiarumas ir talentingumas.
Prisimintas ir Putino romanas „Krizė“,
iškeliantis 4-ojo dešimtmečio Lietuvos visuomenės socialines, tautinės kultūros
problemas ir esme išlikęs neįtikėtinai aktualus mūsų dienoms. Kalbėtoja
apsistojo ir prie istorinio romano „Sukilėliai“, vaizduojančio 1861–1864 m.
lietuvių kovas dėl žemės ir laisvės. Kritikai jį vertina ir už tai, kad čia
gilinamasi į lietuvių tapatybės pamatus, akivaizdžiai atspindima grėsmė jiems.
Pranešėja taip pat apžvelgė V. Mykolaičio-Putino sukurtas dramas,
reikšmingiausius jo, literatūros teoretiko, istoriko, kritiko, darbus.
Užsiėmime savo mintimis apie šį rašytoją
pasidalijo, jo eilėraščių paskaitė klubo narė, Radviliškio trečiojo amžiaus
universiteto rektorė Nijolė Nejienė, kiti. Senjorai tąkart klausėsi muzikos
įrašų – dainų V. Mykolaičio-Putino žodžiais, apžiūrėjo išleistų jo kūrinių
parodą, kurią parengė Viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Alma Balčiauskienė.
Knygos bičiulių klubo „Beržė“ pirmininkė
Janina Kaučikienė informavo apie kai kurias Trečiojo amžiaus universiteto ir
savo klubo aktualijas, priminė artimiausius planuojamus renginius, pakvietė
narius juose taip pat aktyviai dalyvauti.
Klubo „Beržė“ inf.
Gretos Simonavičienės nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą