Svečiuose – rašytojas, gamtininkas Selemonas Paltanavičius

Spalio 18 d. Pakruojo sinagogoje vyko rašytojo, gamtininko, fotografo, LRT televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija“ dalyvio, daugiau kaip šešiasdešimties grožinės literatūros bei pažintinių knygų apie Lietuvos gamtą autoriaus Selemono Paltanavičiaus susitikimas su jaunaisiais skaitytojais.

Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Vaikų erdvė sinagogoje įgyvendina Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamos programos „Ugdymas kultūra“ projektą „Kūrybos versmė“.  Susitikimas su rašytoju, gamtininku Selemonu Paltanavičiumi, kuriame dalyvavo Pakruojo „Žemynos“ pagrindinės mokyklos šeštų klasių mokiniai – vienas iš numatytų vykdomo projekto renginių. Projekto vadovė – vyresn. bibliotekininkė Sigyta Kavaliauskienė.

„Mano vaikystė buvo nesibaigiantys atradimai, kurie tęsiasi iki dabar. Aš gimiau gamtoje, augau joje, gyvenau ir tebegyvenu tik ja“, –  susitikimą svečias pradėjo pasakojimu apie savo vaikystę. O ji buvusi kiek kitokia, nei kitų kaimo vaikų. Kuomet bendraamžiai lakstė dviračiais ir tepaluotais „mopedais“, Selemonas pievoje stebėjo skruzdės kelią, miške – paslaptingą jo gyventojų pasaulį. Mėgo pasakoti apie tai ką pamatė, sužinojo, bet bendraamžių tas, deja,  nedomino. Pasak Selemono Paltanavičiaus, taip ir teko pradėti rašyti. Tiesa, iš pradžių tik sau. O  pirmoji ir pati brangiausia autoriui  knygelė „Žalios miško istorijos“ (1978) gimė jau studentaujant.

 „Visada prisistatau, kaip vaikų rašytojas. Kodėl? Vaikai yra tikrieji kritikai, – paklaustas, kaip reaguotų, jeigu kas kritikuotų jo kūrybą, atsako svečias, – suaugęs gali dantis sukandęs perskaityti storiausią knygą, o vaikas, jei jam nepatinka pirmasis puslapis ar net pastraipa, be gailesčio knygelę numes...“  Pasak autoriaus, gyvenime nereikia bijoti kritikos, nes ji yra puikiausia įrodymas, kad esi  įdomus.

Kaip parašomos knygos? Pats sunkiausias klausimas rašytojui  ir  tikrai  ne kiekviena istorija tampa knyga. Anot svečio, dažnai  gimti knygai užtenka kažkokio fakto, susitikimo, netgi žodžio ištarto laiku ir vietoje. „O kartais susigalvoji temą ir, atrodo, viskas labai aišku, tikslu. Pradedi  rašyti, žiūrėk, ir gaunasi atvirkščiai nei buvo planuota, – šypteli  Selemonas Paltanavičius, –  o rašytoju galite būti kiekvienas, nes visi mes esame laisvi gyvenime matyti, girdėti, suprasti, įsivaizduoti, kurti.“

Kaip parašyti gerą knygą? „Reikia, kad knyga kažką duotų ją skaitančiam. Pavyzdžiui, jei rašai apie mamą, kuri kepa blynus, tai skaitytojas turi ne tik įsivaizduoti blynus, bet ir užuosti kvapą kambaryje“, – smalsiai sužiurusiems mokiniams paaiškino Selemonas Paltanavičius. Kaip pavyzdį svečias pristatė knygutę „Velniukas ir vieversiukas“ (2005).  Knyga apie gerumą, bet joje nėra nei vieno žodžio „geras“ ar „tu būk geras“. Yra mintis, kuri paslėpta sakiniuose ir tik perskaičius knygelę viskas paaiškėja.

Koks knygos kelias? Ilgas. Anot rašytojo, pats įdomiausias yra pirmasis etapas, rankraštinis.  Beje, įdomu pastebėti, kad Selemonas rankraštį rašo nesinaudodamas kompiuteriu, nes kompiuteriai, pasak svečio, labai kenkia kūrybai. Sekantis žingsnis – rankraščio kelionė į leidyklą, kur viskas tikrinama, taisoma. „Rašytojas taip pat daro klaidų,“– mirkteli mokiniams Selemonas Paltanavičius. Į knygelės gimimo procesą įsijungia ir dailininkai, knygelių  iliustratoriai. „Ir pagaliau – spaustuvė, o joje – ilga ilga juosta, kurios gale savo kūdikio laukia rašytojas,“ – knygos kelią trumpai, bet vaizdžiai  apibūdina rytmečio svečias. Ir iš karto seka klausimas vaikams: „kiek spalvų reikėjo šiai ryškiai ir spalvotai mano knygelei išspausdinti? Atspėkite, padovanosiu“. Po įvairiausių spėlionių, bandymų ir pajuokavimų naujausia autoriaus knygelė „Kai girelė ošia?“ (2018) atitenka Dianai, atspėjusiai, kad pakanka, pasirodo, vos... keturių spalvų.

„Ar mokate rašyti tikrus laiškus?“, – Selemonas Paltanavičius į rankas paima  knygelę „Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios“ (2010).  Mokiniams perskaityti lapino ir zuikio laiškai, skirti mieste gyvenančiam autoriui – ne tik pavyzdys, kaip parašyti gražų laišką, bet ir taikliai atskleisti gyvūnėlių charakteriai.

„Fotografuoju. Tai nėra lengva, nes nei vienas gyvūnas gamtoje nenori susitikti su žmogumi,“– paliečiama dar viena tema: gamta ir žmogaus. Mokinius labai sudomino pasakojimas, kaip, pavyzdžiui, laukymėje nufotografuoti peles medžiojančią lapę. Anot Selemono Paltanavičiaus, nors lapė pasakose vaizduojama, kaip labai gudri, gyvenime, paprastai,  ji gana kvailoka. Mokant pamėgdžioti pelės cypimą, galima lengvai prisivilioti laputę trumpai  foto sesijai.

Šiltas susitikimas prabėgo it akimirka. Tikimės, kad kiekvienas mokinukas išsinešė bent dalelę tos rašytojo Selemono Paltanavičiaus meilės gamtai, gyvūnėliams. Gal ne visi užaugs rašytojais, bet taip norėtųsi, kad vis spartėjančiame šiandienos pasaulyje į mus supančią aplinką vaikai pažvelgtų kiek kitaip: smalsiau, atidžiau, ieškodami paslapties, mokydamiesi ne tik stebėti, bet  ir pastebėti.

 „Artėja žiema, tad mūsų visų pagalbos labai lauks paukšteliai. Nebūkime tam abejingi ir gėris tikrai bus atlygintas su kaupu,“ – atsisveikindamas palinkėjo Selemonas Paltanavičius. Jaukų susitikimą mums primins ir gerbiamo svečio žinutė  sinagogos lankytojų knygoje:

„Pakruojis – pasaulis, kurį verta atrasti iš naujo. Jis nesivaržo su didmiesčiais, bet jo žavesys – tikrume, grynume. Būkite savo miesto, savo krašto dalimi. Neškite pasauliui žinią apie save. Nes tam, kas nesako tiesos apie save, gali tekti būti nežinomam...“ Pagarbiai – Selemonas Paltanavičius, 2018 m. spalio 18 d.

Projekto „Kūrybos versmė“ partneriai: agentūros Visos Lietuvos vaikai Pakruojo labdaros ir paramos fondas, Pakruojo rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras, ekologinio ūkio savininkė Birutė Šlivinskienė.

Projektą remia: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Vyresn. bibliotekininkė Gitana Maasienė

Nuotr. Sigytos Kavaliauskienės