Sulaukę, kol nuo
ievų pabals Nemuno pakrantės, TAU turistai ir „Beržės“ knygų mylėtojai
išskubėjome džiaugtis. Pasirinkome gegužės
2 dieną, nes radome sutapimų, kodėl tada. Paminėjome mūsų laikų rašytojo, iš
Klangių kilusio, Veliuonoje ir Vilkijoje mokyklinius metus praleidusio Petro
Cvirkos atminimą. Jo mirties data – gegužės 2 diena, o nugyventi tik 38-eri
metai. Sunki vaikystė, badavimas anksti pakirto labai gabaus jaunuolio
sveikatą.
Seredžiaus
pašonėje, Motiškiuose, gimė ir gyveno kompozitorius, chorvedys, pirmųjų dainų
švenčių organizatorius ir dirigentas Stasys Šimkus. Jis buvo mylimiausias
kompozitoriaus Juozo Naujalio mokinys, tiesioginis jo daugybės darbų tęsėjas.
Juozas Naujalis gimė, gyveno Raudondvaryje, čia gražiai įamžintas jo atminimas.
2019 metais sueina 150 metų nuo kompozitoriaus gimimo. Šie metai paskelbti
Juozo Naujalio metais. Prie paminklo muzikos patriarchui TAU moterų ansamblio
vadovė Zenona Zakienė įdomiai ir glaustai papasakojo apie kompozitoriaus
jaunystę, kūrybą, aktyvų dalyvavimą chorų organizavime, dirigento darbą.
Visi kartu, nors
ir pučiant stipriam vėjui, sudainavome „Tėvynė brangi.“ Raudondvario muziejuje
jaunas, iškalbus gidas supažindino su ekspozicija ir su viso dvaro istorija.
Dvaras visiškai restauruotas.
Kelionės metu, vėl
sutapimas, buvo proga pasišnekučiuoti apie garsų pasaulio žmogų, nuo kurio
mirties gegužės 2 dieną praėjo 500 metų. Tai – Leonardas da Vinčis. Kas matė
garsiuosius meno kūrinius – „Mona Liza“, „Paskutinė vakarienė“, „Pasaulio
Išganytojas“ ir kitus, dalinosi įspūdžiais. Stebina tai, kad šis, iš Italijos
kilęs žmogus, buvo vos ne savamokslis, jo palikimas įvairiose srityse dar iki
šiol yra neatskleistas. Daug kas užšifruota. Ši istorinė asmenybė laikoma
saviugdos pavyzdžiu, siekiančiu visur kur tobulybės. Beatodairiškai mylėjo
gamtą, kurios įkvėptas, tapo išradėju, mokslininku, mąstytoju, net vegetaru
(paukščius narveliuose supirkdavo, kad vėliau juos paleistų). Suprojektavo
daugybę karo mašinų, sklandytuvą, dviratį, sporto treniruoklį, atliko daugybę
skrodimų ir sudarė žmogaus kūno sandaros atlasą (beje, tinkamą ir šiomis
dienomis).
Visi Nemuno
dešiniojo kranto vaizdai yra nuostabūs. Pačios įstabiausios upės pakrantės
vietos yra tarp Kauno ir Jurbarko. Nemuno ilgis – 937 kilometrai, deja,
Lietuvoje – tik 359 kilometrai.
Tik Seredžiaus
Palemono piliakalnis yra išlaikęs tikrą piliakalnio vaizdą – jis atviras,
neapaugęs medžiais. Visi kiti jau praradę savo pirmykštį veidą, žinoma, ir
paskirtis jau ne ta. O pilys liko tik istorijoje, nes daugumos seniai ir
pėdsakų nėra. Gražu, kad Raudonės pilies dalis atstatyta, kad sutvarkyta Vytėnų
(arba Panemunės) pilies didžioji dalis. Ten įsikūrė Vilniaus dailės akademijos
studentai.
Turėjome
galimybę palyginti puikiai restauruotus dvarus ir visiškai apleistus Belvederio
rūmus ir puikų parką. Išgirdome autentišką pasakojimą apie Nemuno potvynius,
kurie be gailesčio griaudavo pakrančių gyvenvietes ir dvarus. Todėl vis daugiau
gyventojų kūrėsi šlaitų viršūnėse ir dabar miesteliai, bažnyčios yra „palipę“
aukštyn. Pakrantėje išliko tik dalis gyvenviečių ir pagrindinis plentas.
Potvyniai nebegąsdina, tam pasitarnavo Kauno hidroakumuliacinė elektrinė.
Kairiajame
Nemuno krante, visai pasienyje, didingai stūkso tinkamai pritaikyti lankytojams
grožėtis keturi Sudargo piliakalniai (Vorpilis, Pilaitė, Žydkapiai ir
Balnakalnis). Atsiveria nuostabiausi Nemuno vingiai, gilios rėvos, statūs
šlaitai. Miestelyje meniški paminklai knygnešiams, lietuviškam žodžiui, buvusių
kaimų atminimui ir net pačiam Sudargui – žemaičių kunigaikščiui.
Kelionė
neprailgo, o fizinį nuovargį nuo laipiojimo į visus piliakalnius atpirko puikūs
įspūdžiai.
Danguolė
Dabašinskienė,
Radviliškio TAU
turizmo grupės vadovė
Vlado Adomaičio
nuotraukose – kelionės Nemuno pakrantėmis akimirkos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą