Dalyviai turėjo sukurti 4 eilučių eilėraščius lietuvių kalba draugystės tematika. Iš viso buvo sulaukta net 28 eilėraščių iš įvairių Šiaulių miesto mokymosi įstaigų ir 1 eilėraščio iš Baisogalos.
Vasario 12 d. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Saulės“ filiale (K. Korsako g. 10) buvo pasveikinti ketureilių konkurso laureatai ir dalyviai. Vertinimo komisija išrinko 7 konkurso laureatus:
Samira Trehub, Šiaulių „Santarvės“ gimnazija
Vitalina Yakas, Šiaulių Salduvės progimnazija
Hanna Berest, Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazija
Alla Vaskchenko, Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazija
Stanislav Mazan, Radviliškio r., Baisogalos gimnazija
Nikita Zinoviev, Šiaulių Gytarių progimnazija
Alina Kopytsia, Šiaulių Medelyno progimnazija
Eilėraščiai buvo skelbiami ir bibliotekos Facebook paskyroje, kur socialinio tinklo lankytojai galėjo balsuoti už ketureilius. Daugiausia balsų, net 167, surinko eilėraštis „Tikras draugas“, kurio autorius Danylo Zinoviev (Šiaulių „Santarvės“ gimnazija) taip pat tapo laureatu.
Laureatams įteikti diplomai, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Bibliotekos ir senjorų rankdarbių klubo kurti tautiniai knygų skirtukai. Likusiems dalyviams įteiktos padėkos ir Bibliotekos senjorų rankdarbių klubo narių rankų darbo dovanėlės. Laureatų eilėraščius galite pamatyti nuotraukų galerijoje.
Paskaita su „Kalba – visuomenės bendrumo vardiklis“
Po ketureilių konkurso laureatų pasveikinimo renginio dalyviai buvo pakviesti klausyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės dr. Violetos Meiliūnaitės paskaitos „Kalba – visuomenės bendrumo vardiklis“. Lektorė kalbėjo apie tai, ką reiškia mokėti lietuvių kalbą žmogui, visą gyvenimą gyvenančiam Lietuvoje ir kitakalbiui, neseniai čia gyvenančiam. V. Meiliūnaitės teigimu, susiduriama su lietuvių kalbos paradoksu – kai visą gyvenimą girdima lietuvių kalba, jos mokomasi, tai ją ir mokėti yra kur kas paprasčiau, tačiau, žmogui, atvykusiam iš kitos aplinkos, neturinčiam lietuvių kalbos pagrindo kyla gerokai daugiau iššūkių lietuvių kalbos mokėjimui: „Pirmas dalykas, kurio labai norėčiau, kad žmonės pagalvotų, kad lietuvių kalba gali būti visokia.
Mes negalime kelti tų pačių reikalavimų žmogui, kuris visą gyvenimą kalbėjo lietuviškai, gyveno lietuviškoje aplinkoje, ir tam žmogui, kuris atvažiavo, metus pagyveno, ir atrodo, kad nei akcento, nei klaidų negirdėsim. Tada, kai mes matome, kad žmogus mokosi, kad nori kalbą išmokti, gebėti susikalbėti, tada mes vertiname žmogų pagal jo pasiekimo lygį“. Pasak VLKK pirmininkės, neturėtų atrodyti neįmanoma išmokti kalbą per dvejus metus: „Tai ką reiškia išmokti kalbą A1 lygmeniu? Tai yra 500 žodžių – tai yra darželinuko lygmuo. Bet dažnai klijuojama lyg etiketė, kad per tuos dvejus metus išmokti lietuvių kalbą, reiškia išmokti ją tobulai, kas ir patiems lietuviams yra sunku“. V. Meiliūtaitė kalbėjo ir apie tai, kad Lietuva niekada nebuvo vienkalbė: „Lietuvoje visada turėjome vienokią ar kitokią dvikalbystę Juk turime valstybinę kalbą, tarmes, žargonus, skirtingai kalba skirtingų kartų žmonės ir tai irgi yra visiškai normalu, nes lietuvių kalba turi būti visokia. Tada, kai visą kalbą turėsime sudėtą į žodynus ir gramatikas, reikš, kad kalba nebesivysto, turėsime negyvą kalbą, nes gyvos kalbos sudėti į žodynus ar gramatikas mes negalime. Ir visai natūralu, kad žmonės iš skirtingų kalbinių aplinkų kalba skirtingai“.
Paskaitos pabaigoje, V. Meiliūnaitė akcentavo, kodėl gyvenant Lietuvoje reikia mokėti kalbėti lietuviškai. Jos teigimu, itin žmogui svarbus artumo jausmas, nes savas žmogus yra tas, su kuriuo susikalbi, o kuo menkiau su žmogumi susikalbi, tuo jis darosi svetimesnis. Taip pat paminėti ir kiti praktiški privalumai: įsidarbinimo galimybės, informacijos prieinamumas, studijų galimybės, atsparumas kitų šalių neigiamai įtakai.
Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos informacija
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą