Mažiau žinomas Maironis

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) 2016 m. išleido knygą „Maironis: laiškai. Atsiminimai“, kurioje išspausdinti Jono Mačiulio-Maironio (1862-1932) rašyti laiškai, Maironį pažinojusių žmonių, buvusių kolegų, mokinių,  giminaičių prisiminimai. Poetas nerašė dienoraščio, išsamesnės autobiografijos, todėl jo rašyti laiškai, jį pažinusių žmonių prisiminimai yra ypač vertingi.

2018 m. vasario 28 d. Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje knygą pristatė jos sudarytojas, humanitarinių mokslų daktaras, LLTI Naujosios literatūros skyriaus mokslo darbuotojas Eugenijus Žmuida ir skaitovė Ramutė Dragenytė.

Sudarytojas pristatė Maironį kiek kitokiu kampu – kalbėjo ne apie poeziją, bet apie kitus Maironio darbus, kurie rečiau skaitomi ir mažiau žinomi. Tiesa, Maironio laiškų išlikę labai mažai, nes, pasak E. Žmuidos „mūsų istorija labai komplikuota, keitėsi santvarkos, vyko karai, gaisrai, tad laiškai, atsiminimai buvo tiesiog naikinami, slepiami“. Išlikę laiškai tik iš XX amžiaus ir tik pora laiškų iš XIX-ojo.

Pasak literatūrologo, Maironis visada puikiai jautė, ko stinga lietuvių tautai – S. Daukanto Lietuvos istorija, kurioje garbinama pagonybė, piešiamos nepatvirtintos spėlionės apie lietuvių gyvenimą  tarsi rojuje,  arba lenkų kalba išleista M. Strijkovskio istorija, kuri baigiasi ties Liublino unija XIX a. pabaigai jau nebuvo tinkamos. Todėl Maironis parašo naują Lietuvos istoriją („Apsakymai apie Lietuvos praeigą“), kuri baigiasi gyvenamuoju laikotarpiu, o Lietuva parodyta, kaip šalis, turinti ateitį, kaip tauta, savęs dar nerealizavusi. Tai buvo pirmoji ištisinė, plačiam skaitytojų ratui skirta Lietuvos istorija lietuvių kalba.

Trūko visuotinės literatūros istorijos – Maironis parašė ir ją. Susikūrus lietuviškam teatrui, reikėjo scenai skirtų kūrinių – Maironis parašo dramas („Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“),  jose perteikdamas lietuvių tautos istorinio likimo dramatiškumą.

Poetas visada tikėjo Lietuvos atgimimu, suklestėjimu, o I-ojo pasaulinio karo metu parašytoje poemoje  „Mūsų vargai“, skamba mintys apie nepriklausomą Lietuvą, kai to meto Lietuvos šviesuoliai dar tik svajojo apie laisvą tėvynę.

Eugenijus Žmuida pabrėžė, kad Maironis sielojosi, kad jo poemos nėra tiek vertinamos, kiek norėtųsi. Gal kiek labiau skaitoma buvo Maironio „Jaunoji Lietuva“, kurią ypač mėgo jaunimas.

Svečias pasakojo, kad iki Maironio vyravo A. Baranausko poezijos mokykla, o ją patobulinti ir pakeisti galėjo tik ypatingo talento žmogus, koks ir buvo Maironis.  Jis sukūrė vadinamąją „maironinę“ mokyklą ir įtvirtino silabotoninę eilėdarą, kuri  poezijai suteikia daugiau intonacijos ir  skambesio galimybių.

Maironis iki pat savo mirties buvo aktyvus rašytojas, nors kai kurie rašytiniai šaltiniai skelbė, kad į gyvenimo pabaigą poetas jau „buvo miręs“ kaip poetas „aušrininkas“, atlikęs savo vaidmenį ir pasilikęs savo epochoje. Tačiau Maironis iš mokslo pasaulio nepasitraukė, iki pat mirties buvo seminarijos rektorius, Kauno universitete dėstė Donelaičio kursą, keliavo, bendravo su žmonėmis.

Maironis buvo „aukso vidurio“ išsilavinusi, talentinga asmenybė, giliai tikintis, mėgstantis gamtą, valingas, mokėjęs ir dirbti, ir atsipalaiduoti žmogus.

Pristatymo metu literatūros kritikė, skaitovė Ramutė Dragenytė skaitė laiškus, atsiminimus ir Maironio poeziją.

Nijolės Kančauskienės inf.