2019 m. kovo 15
d. Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Ukrinų filiale buvo
paminėta Knygnešio diena. Į vėlyvą popietę-išvyką „Knygnešių pėdomis“ susirinko
Ukrinų vaikų dienos centro vaikai su globėja Jūrate Šiauliene ir kiti
ukriniškiai.
Renginys
prasidėjo bibliotekininkės pasakojimu apie spaudos draudimo laikotarpį: kaip
vaikai mokykloje negalėjo mokytis, kalbėti, skaityti lietuviškai, koks sunkus
buvo lietuviškos knygos kelias. Vaikai dalijosi žiniomis, diskutavo apie sunkų
to meto žmonių gyvenimą, apie pavojus, kurie knygnešių tykodavo kiekviename
žingsnyje, ir kiek jiems reikėjo turėti sumanumo ir išradingumo slepiant
uždraustas knygas.
Susiruošėme į
kelionę tais pačiais takais, kuriais prieš daug metų ėjo knygnešys Antanas
Mumgaudis. Knygnešys gyveno šalia Ukrinų esančiame Pocaičių kaime, link kurio,
palei Kvistės upę, ėjome ir mes. Bibliotekininkė kiekvienam paeiliui pasiūlė
nešti senovišką lagaminą, juk ir knygnešiai tuščiomis nevaikščiojo, o knygas
nešė kuprinėse, lagaminuose.
Pakeliui
užsukome į kapines. Dėkodami kraštiečiams knygnešiams už pasiaukojamą veiklą
saugant lietuvišką žodį, uždegėme žvakutes ant knygnešio Antano Mumgaudžio ir
knygnešių rėmėjo Severino Semenavičiaus kapų.
Kelionė buvo
nelengva: pūtė stiprus vėjas, lagaminus nešti sunku, kelią sunkino susivėlusi
aukšta žolė. Netoli miškelio nutarėme pailsėti, o kad sušiltų rankos –
užsikurti laužą. Taip smagiai besišildydami išgirdome artėjant žandarus –
puolėme slėpti lagaminuose gabentas knygas. Atėję žandarai ėmė ieškoti draudžiamų
knygų ne tik lagaminuose, bet ir po samanomis, šakomis. Atradę keletas knygų,
žandarai buvo labai pikti. Tačiau kepamų dešrelių ir arbatos kvapas apmalšino
jų pyktį, o pavaišinti tapo ir visai draugiški.
Nors ir sunkus,
bet pilnas gerų emocijų ir įspūdžių buvo nueitas knygnešio kelias.
Valda
Muravjovienė
Mažeikių rajono
savivaldybės viešosios bibliotekos Ukrinų filialo bibliotekininkė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą