Lėlių teatrą ,,Gyliukas“ prisimenant

Seimas 2014-uosius paskelbė Teatrų metais. Norisi prisiminti teatrą, gyvavusį Kelmės rajone beveik tris dešimtmečius, palikusį ryškų pėdsaką kultūriniame gyvenime ne tik mūsų rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Tai lėlių teatras ,,Gyliukas“, veikęs Tytuvėnuose.

Šiuo metu Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje veikia paroda „Lėlių teatrą ,,Gyliukas“ prisimenant: fotografijos, marionetės, scenografija…“. Organizatoriams šią parodą surengti padėjo lėlių teatro „Gyliukas“ įkūrėjos Etel Majeik, dabar gyvenančios Izraelyje, perduotos mintys bei režisūros studijų programą studijavusios Andrėjos Gričiutės surinkta medžiaga ,,Lėlių teatras Kelmės rajone (1960 m.–1990 m.)“. Iš Tytuvėnų bibliotekos taip pat buvo atgabentos ten ilgus metus saugotos lėlės, nemažai informacijos apie lėlių teatrą „Gyliukas“ surinkta iš įvairių kitų šaltinių.

Anuomet Tytuvėnų vidurinėje mokykloje mokytoja dirbusiai Tatjanai Mažeikienei (dabar Etel Majeik) gimė idėja sukurti lėlių teatrą. Žinių užsiimti šia veikla T. Mažeikienei netrūko. Būdama mokine ji vaidino savo mokyklos teatre, svajojo tapti aktore. Baigusi mokyklą Tatjana įstojo į anuometinį Maskvos liaudies universiteto lėlių teatro aktorinių pagrindų fakultetą. Vėliau pagal gautą rekomendaciją mokslus tęsė lėlių teatro režisūros fakultete.

,,Tytuvėnuose mūsų lėlių teatras buvo pirmasis, iki tol jokio kito nebuvo. Jį kūriau tam, kad pritraukčiau mokinius iš gatvių į mokyklą. Mažame miestelyje vaikams trūko pramogų, tad privalėjau jas sukurti ir taip suteikti jiems galimybę kurti, kultūringai praleisti laisvalaikį. Tiesiog dariau tai, ką sugebėjau“,– pasakojo Etel Majeik.

Tytuvėnų vidurinės mokyklos lėlių teatras savo veiklą pradėjo 1972 m. kaip klasės teatras. Pirmaisiais aktoriais tapo tuometiniai T. Mažeikienės auklėtiniai – 4b klasės moksleiviai. Statydami pirmąjį spektaklį pagal S. Maršako pasaką ,,Pilis pilaitė“, padedami mokytojos, mokiniai patys pasigamino nešiojamą širmą, keletą lėlių. Dar kelias pirktines lėles pasiskolino iš vaikų darželio. Spektaklis sulaukė pasisekimo, o tai didino kolektyvo entuziazmą, pasitikėjimą savimi, skatino dirbti uoliau.

1973 m. teatras užsisakė lėlių komplektą iš Maskvos. Tais pačiais metais su jomis buvo pastatytas antrasis spektaklis ,,Strakaliukas ir Makaliukas“. Spektaklis užėmė pirmąją vietą Kelmės rajono saviveiklos kolektyvų apžiūroje. Toliau sekė spektaklis „Mikas ir Marius tinginių šalyje”, kuris buvo parodytas daugelyje pradinių mokyklų.

Pamažu į kolektyvo veiklą įsitraukdavo vis daugiau gabių moksleivių iš kitų klasių. Teatras tapo visos mokyklos teatru. Su kiekvienu nauju pasirodymu augdavo ir aktorių meistriškumas. Teatre nuo mažens vaidino T. ir E. Mažeikų jaunesnioji duktė Edita, akomponavo vyresnioji Lidija. Pati T. Mažeikienė teatre nevaidindavo, tačiau gamindavo spektaklių dekoracijas ir lėles. Šito mokino ir vaikus. Bėgant metams lėlių konstrukcijos darėsi vis sudėtingesnės. Iš pradžių gamintos pirštininės, vėliau gapytinės (viršutinės) marionetės, juodojo kabineto ir estradinės lėlės.

Pasak T. Mažeikienės, tekstų spektakliams ieškojo visas teatro kolektyvas. Suradę ką nors įdomesnio, būtinai visi aptardavo. Statydavo ar tokią idėją atmesdavo. Spektaklius dažniausiai režisuodavo pati T. Mažeikienė, muziką kurti padėdavo mokytojas Saulius Čekanauskas ir sutuoktinis Ksaveras Mažeika. Kartais muziką spektakliams, kurio nors personažo dainelę ar net visą scenarijų sukurdavo ir patys vaikai. Štai 1976 m. pastatytos pasakos ,,Pagrandukas“ muziką ir dainų tekstus parašė tuomet dar aštuntokas A. Tendzegolskis.

1977-1978 m. teatro kolektyvas daug dirbo statydamas spektaklį „Buratino nuotykiai“. Sekančiais metais vėl pasirodė naujas spektaklis ,,Saldi žvėrelių pasaka“. Visas spektakliui reikalingas priemones kūrė patys mokiniai: scenarijų parašė vienuoliktokas K. Ežerskis, dainos tekstą – A. Tendzegolskis, mokinių rankomis buvo pagamintos lėlės ir dekoracijos.

Į teatro kolektyvą vis aktyviau jungtis pradėjo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai, kuriems padedant, 1980 m. teatro repertuaras praturtėjo V. Žilinskaitės humoreska ,,Angelas“. Su ja kolektyvas pasirodė rajoninėje agitbrigadų apžiūroje.

1983 m. teatras rajono saviveiklos apžiūroje suvaidino pasaką ,,Saldi žvėrelių pasaka“ ir laimėjo pirmąją vietą. Vilniuje vykusiame respublikiniame lėlių teatrų konkurse ši pasaka buvo įvertinta trečiąja vieta. Teatrui talkindavo vis daugiau mokytojų bei Tytuvėnų kultūros centro darbuotojų.

1983 m. teatre vaidino apie 30 mokinių. Iš jų buvo sudarytos dvi jaunųjų aktorių grupės. Pirmoji grupė ruošė A. Sent Egziuperi ,,Žvaigždės berniuko“, antroji – Emilijos Liegutės ,,Peliuko Cypliuko“ pristatymus. Abi grupės didelę laisvalaikio dalį praleisdavo teatre. ,,Žvaigždės berniuko“ autoriai patys gaminosi lazdelines lėles, siuvo joms drabužius. ,,Peliuko Cypliuko“ lėlės buvo naujos konkstrukcijos – marionetės. Jauniesiems artistams neužteko vien gero noro, reikėjo ir sugebėjimų, puikios orientacijos ir įgūdžių. Tačiau didžiulio entuziazmo dėka, net per pavasario atostogas ši grupė rinkdavosi ir repetuodavo keletą kartų per dieną.

1984 m. kolektyvas dalyvavo respublikinėje saviveiklinių teatrų apžiūroje ,,Molinuko teatras“. Iš ten grįžo apdovanoti LTSR Kultūros ministerijos garbės raštu ir dviem antrosios vietos diplomais. Pirmasis jų buvo įteiktas rungiantis su zoninių kultūros namų lėlių teatrų kolektyvais, o antrasis – už ,,Peliuko Cypliuko” lėles, kurios pripažintos gražiomis ir išradingomis. Tytuvėniškiai buvo vieninteliai savo pristatyme naudoję lėles-marionetes.

Tais pačiais metais Kelmės rajoną pasiekė dar viena džiugi žinia – Tytuvėnų vidurinės mokyklos mokytojos T. Mažeikienės vadovaujamam moksleivių lėlių teatrui buvo suteiktas garbingas liaudies teatro vardas ,,Gyliukas“. Tai buvo pirmasis mūsų rajono kolektyvas, pelnęs tokį aukštą pripažinimą.

1990 m. jaunieji ,,Gyliuko“ aktoriai, vadovaujami režisieriaus Algimanto Armono, vaidino Juozo Marcinkevičiaus pasakoje ,,Sidabrinė kulka“. Spektaklio scenografija rūpinosi žinoma dailininkė Sofija Kanaverskytė.

2001 m. lėlių teatro „Gyliukas“ įkūrėja ir ilgametė vadovė T. Mažeikienė kartu su šeima išvyko iš Lietuvos. Šiuo metu Etel Majeik gyvena Izraelyje, rašo knygas rusų kalba. Pirmoji E. Majeik knyga rusų kalba „Zlatos Rožanskos dienoraštis“ buvo išleista 2011 m.  Kai kurie jos kūriniai vaikams išversti ir į lietuvių kalbą ir skaityti per Tytuvėnuose veikiantį vaikų radiją. Turbūt taip Etel Majeik įprasmino dar jaunystėje pasireiškusį pomėgį rašyti (tuomet ji kūrė eilėraščius, buvo mokyklinio laikraščio redaktorė), domėjimąsi fantastine literatūra, trisdešimties metų energiją ir jėgas, skirtas mokiniams.

Taigi, iš gražios idėjos ir entuziazmo sukurtas kaip klasės teatras, ,,Gyliukas“ augo, tobulėjo, pasiekė aukštą meninį lygį, kuris buvo įvertintas liaudies teatro vardu. Jaunieji ,,Gyliuko“ aktoriai kartu su vadovais Tatjana ir Ksaveru Mažeikomis sukūrė daugybę spektaklių, dalyvavo įvairiuose lėlių teatrų festivaliuose ir sąskrydžiuose. Daug kartų tapo prizininkais ir nugalėtojais, o paskutinieji spektakliai ,,Mažoji fėja“ ir ,,Peliukas Cypliukas“ buvo nufilmuoti Lietuvos televizijos studijoje ir juos galėjo pamatyti daugelis Lietuvos vaikų.

Bibliotekininkės Milda Nekrašė ir Danguolė Garnienė